SPORTAS*

SPORTAS*

Tendencija labai aiški, nes vieniems – geriausias draugas, kitiems – didžiausias priešas. Viduriuko beveik nėra. Mitai ir baimės susiję su sportu, labai glaudžiai siejasi ir su kūno vaizdu. Pateiksiu iliustruojančių pavyzdžių. Liekna nesportuoja – nu ir gerai, tau nereikia. Liekna sportuoja – nu ir gerai, todėl ir liekna, kad sportuoja! Stora nesportuoja – todėl ir stora! Stora ir sportuoja – šūdinai sportuoja, nes dar vis stora.

Norėčiau atkreipti dėmesį, kad dažnai tenka susidurti su nuomone, jog “stora” yra 38 ar didesnį dydį nešiojanti moteris. Šitas faktas, mano nuomone vertas atskiro posto, nes kai mergina suėmusi odos (odos!, ne lašinukų, kaip pas mane) raukšlę, verkia, kad ji labai stora, man norisi rėkti ir rautis plaukus. Tai tik parodo, kokia bloga kūno vaizdo situacija mūsų sąmonėje. Bet apie tai kitą kartą.

BAIMĖS.

Sporto baimės gali būti pačios įvairiausios, tačiau dažniausiai pasitaikančios ir pasikartojančios yra kelios.

Skausmas. Po treniruotės tikrai jaučiasi pasikeitęs raumenų tonusas, lengvas tempimas. Tačiau stiprus skausmas, na toks, kuris atgrąso nuo sporto, nėra normalu! Tai rodo, kad netinkamai parinktas krūvis. Sprendimas – jei neturi pakankamai įgūdžių, pradėk nuo lengvų mankštų arba individualių treniruočių. Čia neveikia “From zero to hero” fenomenas. Progresas turi būti lėtas ir nuoseklus.

Patyčios. Apsilankius sporto klube kartais susidaro įspūdis, kad sportuoja tikrai tik gražūs, tvirti ir atletiški žmonės. Šioje vietoje labai noriu pasidalinti auksine, vieno seno gero pažįstamo fraze – “Tyčiotis iš storo žmogaus sporto klube yra tas pats, kaip juoktis iš benamio ieškančio darbo ar iš sergančio atėjusio į ligoninę”. Esmė tame, kad visada protingas žmogus palaikys tą, kuris suprato savo klaidas ir bando atsitiesti. Žinau, kad tuomet, kai savivertė svyruoja ties bedugnės kraštu, sunku nuo to atsiriboti. Bet tebūnie tai įkvėpimas!

Klaidos. Yra dalis bijančių daryti neteisingai. Šiuo atveju yra tik vienas kelias – pradedantiesiems pradėti ne nuo 10 lygio, o nuo pradžių. Pirmiausia lengvos mankštelės, tuomet mokytis privačiai su treneriu ir tik tada imtis saviveiklos.

Tačiau kaip gyvenime visada yra juoda ir balta. Ir iš po baimių kyla MOTYVACIJA.

Komplimentai. Bet teisingi, nuoširdūs. Ne “wow, kaip sukūdai!”, bet “Wow, žaviuosi tavo ryžtu!”, “atrodai žvaliai!”, “džiaugiuosi matydama, kad tau puikiai sekasi!”. Geras, nuoširdus žodis labai svarbu, nepagailėkit jo!

Gera savijauta. Visi, kas turėjo tinkamo (!!!) intensyvumo treniruotę ar mankštą patvirtins, kad paskui jaučiasi žvaliau, stipriau, geriau, energingiau. Tas jausmas man vienas geriausių!

Sveikata. Geriausia, kai šitas motyvuoja dar neturint rimtų problemų. Tačiau dažniausiai – sportuojama jau turint sveikatos bėdų. Tačiau geriau vėliau, negu niekada!

Įgalinimas. Jausmas, kad galiu padaryti vis daugiau, jaučiuosi geriau, galiu užlipti laiptais ir neuždusti. Tie maži pokyčiai tikrai praskaidrina nuotaiką. Geras oras. Nors Lietuvoje jo nėra per daugiausia, bet kai nelyja, tikrai verta išeiti bent pasivaikščioti! Ir tai jau bus gera pradžia, nes pas mus net 188 dienos per metus būna be kritulių!

Meilė. Man atrodo, kad geriausia motyvacija yra nuoširdus noras pasirūpinti savo kūnu ir jo gerove. Kol nėra išrastos technologijos, kuri perkeltų mūsų esybę į kitą kūną, turime suprasti, kad kūnas yra mano sielos šventovė visam likusiam gyvenimui. ❤❤❤