Padėka viskam, ko nekenčiu

Padėka viskam, ko nekenčiu

Įprastai dėkojame tik už gerus dalykus. Tačiau šiandien noriu atkreipti dėmesį į tai, kokią didelę įtaką gyvenimui daro dėkingumas tam, ko nekenčiame. Ir kaip visada, pradėsiu nuo savo istorijos. 

Kelionės pradžia – lemtingas seminaras

 

Lygiai prieš metus nusprendžiau, kad gyventi taip, kaip gyvenu dabar aš jau daugiau nei noriu nei galiu. Jaučiausi vergė sistemoje, kurioje ariu kaip jautis negaudama atlygio, už kurį galėčiau leisti sau bent kiek atsistatyti po 80 darbo valandų savaitės. Jaučiausi užstrigusi santykiuose, kuriuose – nei pirmyn, nei atgal. Atrodo, kaip ir viskas gerai, bet kad būčiau labai laiminga – pasakyti negalėjau. Tad lygiai prieš metus, kraupiai vėluodamos ir susikibę už rankų su drauge kiek įkabindamos bėgome Vilniaus senamiesčiu į seminarą „Graži moteris“. 

Tikėjausi, kad ten sužinosiu kaip tapti patrauklesnei, gražesnei, kaip iš vidaus išspinduliuoti charizmą. Nes nu tada jau tikrai turi ir santykiai pasitaisyti ir darbą geresnį galėsiu susirasti. Bet tai, ką ten išgirdau, tiesiog išstūmė man žemę iš po kojų. Tai buvo gilus seminaras apie moters savivertę, savirealizaciją, poziciją santykiuose ir orumą. Ten tikrai man kilo daugiau klausimų, nei gavau atsakymų. Bet tas spyris, tas suvokimas, kaip toli aš esu nuo to, kokia moteris noriu būti, pastūmėjo mane KAŽKĄ DARYTI. 

Visą gyvenimą siekiau būti gera, o ne savimi

 

Per mėnesį subrandinau mintį mesti alinantį darbą. Tuo metu buvau kiek apsigydžiusi depresiją ir nukulniavau pas koučerę. Paklausiau jos –„Kas aš? Ką man toliau veikti?“. Ji užvedė mane ant kelio ir palinkėjo gražios kelionės, nes rasti viską turėjau pati. 

Ir iš pradžių man buvo begalo sunku. Nes aš visada stengiausi būti gera žmona, sesuo, draugė, darbuotoja. Tad buvau tokia, kokia būti reikalavo aplinkybės. Ir visiškai buvau pametusi save. O pradėjus ieškoti man orientuotis ir nepasimesti labai padėjo VISKAS KO NEKENČIU. 

Man buvo labai sunku identifikuoti tai, ką aš mėgstu, nes iki tol namie mėgau tai, ką mėgsta sutuoktinis, o darbe – ką mėgsta kolegos ar viršininkė. Buvau tiek prigėrusi svetimų minčių, kad po jomis rasti save buvo sunku. 

Tad pradėjau sekti ko nemėgstu, ko nekenčiu, kad lengviau rasčiau save. 

Ačiū viskam, ko nekenčiu!

 

Pastebėjau, kad nekenčiu kamščių, spūsčių, lauko mugių ir minios prekybos centre prieš šventes. Iš to pasidariau išvadą, kad mėgstu būti vienumoje, nuošaliau nuo visų. Ir tai tikrai tiesa! 

Nekenčiu prėsko maisto. Tai nusprendžiau sau leisti drąsiau eksperimentuoti virtuvėje, pirkti prieskonius, kurių iki tol šalinausi. Nes maniau, kad man nepatiks, nes kažkas yra sakęs, jog neskanu. Taip atradau raudonėlį! Koks skanumėlis! 

Nekenčiau, kai kas nors man dalina neprašytus patarimus. Bet tai analizuodama išmokau, kad taip daro žmogus, kuris labai nori padėti, bet nieko padaryti negali. Tad duoda bent patarimą. Nesavarbu, kad banalų. Ir dar išmokau, kad galima patarimą išklausyti ir elgtis savaip. 

Nemėgau sausio, nes kai nusiima visi kalėdiniai papuošimai viskas tampa niūru ir liūdna. Tai jų tiesiog nenuimu! Man jie patinka. Tik paprašiau, kad vyras kažkaip naujai užvyniotų. Ir kabo jie iki dabar. Ir man taip patinka! 

Nemėgstu labai anksti keltis rytais. Tad dabar drąsiai, derinant bet kokius planus, pasakau, kad man būtų tinkamesnis vėlyvesnis laikas. 

Tikrai nekenčiu pyktis su vyru. Tad visus metus daug laiko investavau į mūsų santykių puoselėjimą. Ir dabar galiu džiaugtis, kad pasitikdami 6-sias vedybų metines džiaugiamės turėdami romantiškus ir darnius santykius. 

Ir taip po truputį testuoju savo ribas. Dar negaliu tiksliai pasakyti, kokia aš ir ką mėgstu. O gal ir niekada negalėsiu? Juk turiu teisę persigalvoti ir mėgti skirtingus dalykus. 

Tačiau šiandien, aš tikrai nuoširdžiai, iš visos širdies esu dėkinga viskam, ko nekenčiu!