Naujas vardas = naujas gyvenimas?

Naujas vardas = naujas gyvenimas?

Sprendimas pakeisti vardą nebuvo atsitiktinis. Jis brendo ilgą laiką ir mintis virto realybe būtent tada, kai aš tam buvau pasiruošusi. Šiandien noriu Tau papasakoti, kodėl taip pasielgiau, kaip išsirinkau naują vardą ir kaip reaguoja žmonės į tokią naujieną. 

KODĖL? 

 

Pirmiausia, noriu nuraminti visas pasaulio Donatas neturiu neapykantos šiam vardui. Jis man gražus ir kaip bebūtų jis yra mano gyvenimo istorijos dalis. Aš dar vis atsiliepiu šaukiama šiuo vardu. Ko gero, taip bus visada, nes ištrinti 27 metų, kai taip vadinausi – neketinu. 

Bet tas vardas man niekada netiko ir nepatiko. Jautėsi kaip svetimas… Man sunku apibūdinti tą jausmą. Visada atrodė, kad aš įpratusi, jog mane taip vadina, tačiau tarsi kažkas buvo ne taip. Lyg dėvint per didelius batus. Kaip ir nespaudžia, bet tuo pačiu ir nepatogu. 

Vienas iš pavyzdžių, kai mano vardas parašytas klaidingai.

Būdama paauglė domėjausi vardo ir pavardės kilme (dėl užduoties mokykloje) ir žinoma paklausiau, kokie dar vardai man galėjo atitekti. Tarp jų buvo ir Aelitos vardas. Taip pavadinti vaikelį, jei gims dukrytė, prašė mano mamos Tėtis. Deja, su juo susipažinti man neteko… Jis pasitraukė iš gyvenimo kai man tebuvo kelios savaitės…

Aš įsitikinusi, kad vardas Donata man atiteko per klaidą. Ir Aelita manyje skambėjo kone 15 metų. Vos tik išgirdusi jį aš žinojau, kad taip turiu vadintis! Nė kiek tuo neabejojau. Bet nedrįsau… Bijojau atstūmimo, bijojau būti nesuprasta, nepriimta. Tada neturėjau pakankamai vidinės stiprybės priimti tokį sprendimą. Bet tvirtai žinojau, kad tai mano vardas ir kada nors aš tikrai taip vadinsiuosi! 

VIDINĖS PRIEŽASTYS 

 

Ne paslaptis, kad mano tėvo vardas yra Donatas. Tad mes kurį laiką nešiojome ne tik vienodą pavardę, bet ir vardą. Blogiausia, kad ir išoriškai aš esu „tėvelio dukrelė“. Fiziškai mes panašūs ir savaime suprantama, vienodas vardas tą panašumo jausmą tik sustiprindavo. Problema buvo tame, kad būdu mudu esame tiek skirtingi, kiek tik įmanoma būti. Ir nuolatinis lygiavimas su tėvu mane, tiesą sakant, vedė iš proto. 

Tikrai nenoriu apie jį pasakyti nieko blogo, tačiau man būti gretinamai su juo buvo didelis įžeidimas. Dėl to, kad mūsų pasaulėžiūros kardinaliai skirtingos. Ir pasakymas, kad aš visai kaip tėtis, man reikšdavo, kad esu viskas, kas prieštarauja mano vidiniam suopračiui apie tai, koks gyvenimas turi būti. 

Nežinau, kiek tai susiję, tačiau gydydamasi depresiją ir nerimą kovojau ir su stipriu polinkiu į savidestrukciją. Turėjau įprotį save skriausti ir bausti. Gali būti, kad norėjau savyje nužudyti tą dalį, kuri vis buvo lyginama su tėvu… Tačiau to išsiaiškinti iki galo taip ir nespėjau. Kad ir kaip keistai skambėtų, bet pasikeitus vardą ši savybė tiesiog – dingo. Tarsi nė nebūtų jos buvę. 

 

KODĖL DABAR? 

 

Kaip ir minėjau, mintį apie vardo keitimą nešiojausi nuo paauglystės. Tačiau ji vis užsimiršdavo, nes vien pagalvojus, kaip sureaguos kiti… Per nugarą pereidavo šiurpas ir nė mintis nekildavo žengti sekančio žingsnio. 

Tačiau vieną dieną plepėjau su mama. Ir pasakojau apie savo naują terapeutę, kalbėjom, kaip sekasi man ir jai. Nebežinau, kokia buvo pokalbio tema, bet man išsprūdo sakinys – „Aš nekenčiu šito vardo.“

O ji kuo ramiausiai pasakė – „Tai pasikeisk į tokį, koks Tau patinka.“

Iš pradžių net pasimečiau. Galvoju, rimtai? Aš čia tiek metų atidėliojau, bijodama, kad mane atstums, o ji čia kuo ramiausiai tai pasiūlė pati? RIMTAI???

Ir viskas. Šita mintis taip suliepsnojo! Aš pagaliau jaučiausi tam pasiruošusi. Man buvo jau nebesvarbu, kas ką pasakys. Žinojau, kad dabar bus taip kaip AŠ NORIU. 

Vakare Mariui grįžus iš darbo paklausiau, kaip jis sureaguotų, jei norėčiau pasikeisti vardą? Kaip visada, santūria šypsena palaimino mano sprendimą ir pačiupęs kompą surado, kaip užsipildyti prašymą internetu. Viskas vyko čia ir dabar, o aš maniau, kad tiesiog sprogsiu iš laimės. Tokios euforijos nejutau dar niekada gyvenime! 

 

KAIP? 

 

Pati procedūra yra labai paprasta. Prisijungiau prie valdžios vartų su mobiliuoju parašu, užpildžiau formą ir sekančią dieną gavau skambutį, kad jau galiu atvykti į metrikacijos skyrių pasiimti dokumentų SU NAUJU VARDU. Su išduotu dokumentu (tiesiog, paprastas lapas) nuvykau į migracijos tarnybą užsisakyti naujo dokumento. Ir voila! Vardas pakeistas! Beveik visose institucijose pakeitimai vyko automatiškai (nes informacija atnaujinta registrų centre). Tik bankuose ir kitose privačiose įstaigose teko paaiškinti viską išsamiau. Tačiau tam užtekdavo vieno vienintelio įrodymo – asmens dokumento. 

Ir dažniausiai žmonės manęs klausia, ar vardas pakeistas oficialiai, ar tik socialiniuose tinkluose? Aš turiu pasą su Aelitos vardu, manau, tai pakankamai oficialu? 

KAIP REAGAVO KITI? 

 

Draugai (artimi) priėmė labai šiltai! Siuntė nuotraukas, kad mane jau persivadino telefone (nes pasikeičiau vardą gerokai anksčiau, negu apie tai pranešiau soc. tinkluose) ir kreipėsi nauju vardu. Aišku, būna visko! Bet pasijuokiam ir tiek! Man smagu, kad mano draugės mane besąlygiškai palaikė, džiaugėsi mano sprendimu ir priima mane, kad ir kaip pasivadinčiau. 

Seneliai sureagavo gana ramiai ir pagrindinis jų klausimas buvo – „Ar aš laiminga?“ 

Žinodami, kiek daug man tai reiškia, jie stengiasi į mane kreiptis nauju vardu ir labai mielai mane vadina Elyte. O man tai labai tiko ir patiko.

Mama sirgo už mane turbūt net labiau nei aš pati! Jai tai irgi buvo svarbu, ji džiaugėsi kartu ir į mane dabar dažnai kreipiasi vardu, nes žino, kad dabar man toks kreipinys laaaabai patinka! 

Sutuoktinis manęs niekada nevadino vardu, ypač po vestuvių. Namie aš esu žmonytė. O naujo vardo idėją jis palaikė matydamas, kiek daug laimės man tai suteikia! 

Tėtis sureagavo keistai. Mes ir taip bendraujame mažai ir retai, neturime glaudaus ryšio. O po šio mano poelgio jis (giminėms)  pasigyrė, jog manęs išsižada. Manęs tai nė kiek nenustebino ir nė trupučio neįskaudino, nes man svarbiausia, kaip jaučiuosi aš! Ir jei aš būsiu nelaiminga, o visi kiti plos iš džiaugsmo, tai kokia prasmė? Geriau kai laiminga aš, o kiti –  na, tegu gyvena kaip jie nori. 

 

KAS PASIKEITĖ? 

 

Iš esmės pasikeitė mano pačios savęs suvokimas. Kaip ir minėjau, dingo polinkis į destrukciją. Dabar man malonu, kai mane vadina vardu. Jaučiuosi išsilaisvinusi, begalo laiminga ir esanti savame kelyje. Jaučiu, kad viskas manyje dera kaip pati gražiausia daina! 

Šis sprendimas mane labai įgalino – elgtis taip, kaip MAN atrodo teisinga. Taip kaip AŠ NORIU. Gyventi taip, kaip AŠ SUGALVOJAU. 

Tikrai nesiūlau vardan drąsos ir laisvės visiems bėgti keistis vardo. Tačiau kiekvienas turime tų nuospaudų, kurios trukdo eiti per gyvenimą su džiaugsmu. Man tai buvo vardas. 

Nekentėkite. Pašalinkite jas sau iš kelio. Gyvenimas ir taip trumpas, tai tebūna jame kuo daugiau laimės!