Kuklumas augina agresiją

Kuklumas augina agresiją

Jeigu ir Tau perskaičius šį sakinį kyla noras sakyti, kad nusišneku – skaityk toliau.

Pirmą kartą tai išgirdus pagalvojau, kad didesnės nesąmonės negirdėjau. Visą gyvenimą man kartojo – būk kukli, negirk savęs, renkis kukliai, rinkis  kuklų makiažą, pirk kuklų būstą, darbo pokalbyje būk kukli, svajok kukliai, nes kitaip nusivilsi. Tas “būk kukli” buvo kiekvienoje mano ląstelėje. Kaskart kai mintyse pagalvodavau, kad pirksiu tą fuksijos spalvos suknelę, kad išbandysiu ne tik rusvus šešėlius, madingai nusidažysiu plaukus, kai pasvajodavau apie karjeros spurtą – kiekvieną iš tų kartų viduje suskambėdavo – tau negalima, tu turi būti kukli. Ir kaskart tai išgirdus mane suimdavo pyktis. Nes aš norėjau daugiau! Norėjau sau leisti.

Ir atėjo diena, kai prikaupiau tiek kuklių daiktų, tiek kuklių patirčių, dėl kurių manyje pykčio buvo tiek daug, kad kai jis sprogo, smūgio banga buvo kokių 70 megatonų stiprumo. Ta banga sugriovė mano santykius, sunaikino mano savivertę, džiaugsmingą merginą pavertė niūrena. Ir tada aš išgirdau – kuklumas augina agresiją. Tie žodžiai mane taip tvostelėjo, kad atėjo suvokimas – būdama kukli aš esu patogi, neerzinu niekieno ambicijų, nes esu tokia pat įdomi kaip virtuvinė kempinėlė. Gėlės niekada nežydi kukliai. Gyvenimas, kuris Tau duotas yra tokia didelė vertybė, kad jį stengtis įsprausti į kuklius rėmus – mažų mažiausiai nusikaltimas gamtai. Niekada niekas neateis į Tavo namus ir nepasakys – mieloji, Tu verta daugiau! Tai Tu turi išbraukti iš savo žodyno šį gyvenimą gadinantį žodį ir įsisąmoninti – Tu esi verta daug daug daugiau nei kukliai! Tu verta – nuostabiai! ❤️