4 didžiausios klaidos, kurias padariau santuokoje

4 didžiausios klaidos, kurias padariau santuokoje

Jei tikitės paskaityti kaip išdaviau vyrą ar pralošiau visus pinigus kazino, tai iškart nuvilsiu – ši istorija ne apie tokias klaidas. Šiandien noriu pasidalinti patirtimis, kurios man leido suprasti ir atrasti visiškai neracionalius ir santykius griaunančius įsitikinimus, kuriuos nešiausi per gyvenimą. Net neabejoju, kad bent vienas bus aktualus ir Tau! 

Vyrai nemėgsta romantikos ir staigmenų

 

Kalbai pasisukus apie romantiką, meškučius, staigmenas ir širdeles buvau tikra – vyrai tuo domisi tik romantiniuose Holivudo filmuose. Maniau, kad vyriškai padermei romantiką atstoja geras seksas su laiminga pabaiga ir moteris, kuri šventinį vakarą neknisa proto. Bet kaip ten sako? Mokomės tik iš savo klaidų? Tai va, ir aš pasimokiau. 

Esu labai prasta dovanų rinkėja, tad vyrui pirkdavau tokias dovanas, kokių paprašydavo. Galvosūkius, linksmas kojines ar dar ką. Net pakuoti nesivargindavau. Įmetu į dovanų maišelį ir tiek. Tačiau vieną kartą mane apėmė įkvėpimas ir sugalvojau saldainių dėžutėje meistriškai paslėpti bilietus į koncertą. Nepamenu, nei kokia proga buvo, nei  į kokį koncertą ėjome. Atmintyje išliko tik tas žvilgsnis ir atodūsis. Visa išsišiepus ir patenkinta savo planu įteikiau saldainius ir pakėliau akis į gyvenimo meilę. Jo akyse pamačiau tokį didelį liūdesį, o iš lūpų išsprūdo –„ Ačiū, meilyte. Pataikei, kaip visada.“ Patikėkit, tuose žodžiuose nebuvo nei kiek sarkazmo, nei kiek pykčio, nei kiek kartėlio. Tačiau akyse – pirmą kartą taip įdėmiai pažiūrėjau į jas ir jose pamačiau nusivylimą. 

PAMOKA: po to ilgai kalbėjomės… Man tai buvo tikrai didelis netikėtumas, bet mano vyras pasakė, kad norėtų kartais sulaukti kokios mažytės staigmenos. Raštelio kišenėje, šokoladuko po pagalve ar dar ko nors. Iki pat dabar mokausi suprasti, kas jam patinka ir kuo daugiau mielų, romantiškų smulkmenų įtraukti į kasdienybę. Mūsų gyvenime net atsirado niekučių diena, bet apie ją – kitą kartą. 

Bėgti nėra geras sprendimas

 

Mūsų santuoka prasidėjo pusmetį trukusiu medaus mėnesiu, po kurio sekė trys ar keturi metai ištiso pragaro. Pykdavomės taip smarkiai, kad per langus skrido daiktai, prikalbėdavau tokių dalykų, kurių iki pat šiol gailiuosi. Supratusi, kad tame pyktyje nesivaldau pradėjau bėgti. Mes susipykstam – apsiaunu ir į trasą. Kartais eidavau ratais aplink rajoną kol aprimdavau. Kartais keliaudavau pas draugę išsibliauti. Bet niekada tai nepadėjo išvengti konflikto. Nes grįžus niekas nebūdavo pasikeitę. Taip, pareidavau kiek ramesnė, bet sugrįžus prie temos – trukt už vadžių, vėl iš pradžių… 

Bandžiau visokias metodikas – kvėpuoti, skaičiuoti, nekalbėti kol sukaupsiu mintis. Niekas nepadėjo. Kad ir kaip bandyčiau suvaldyti savo emocijų vulkaną – viskas baigdavosi taip pat… 

PAMOKA: supratau, kad greitai ir efektyviai kažkur susikišti sukilusių emocijų aš artimiausiu metu neišmoksiu. Tad pradėjome elgtis kitaip. Nebekaupiam pastabų ir emocijų mėnesiais, iki didelio kvirčo. Jei kas nepatinka, sakau čia ir dabar. Vyras taip pat. Taip neatsiranda milijono nuoskaudų, kurios sprogdamos ištaškytų viską aplinkui. Yra labai sunku tobulą vakarą sugadinti pasakius, kad mane nervina šitas jo džemperis. Bet ilgainiui tokia pastaba tampa ne pykčiu, o tik 40 sekundžių tylos, kol nusprendžiam, ar jį reikia išmesti, ar tik šiandien erzina. 

Seksas iš pareigos sukelia agresiją

 

Huh… Negaliu apie tai nekalbėti. Jau esu pasakojusi, kad senokai sergu depresija ir turiu nerimo sutrikimų. Prieš pirmą intensyvų gydymą buvau labai labai giliame egzistenciniame nieke. Man niekas nebuvo įdomu, aš nieko nenorėjau. Manęs nedomino maistas, pramogos, kinas, muzika, knygos ir … seksas. Tai tęsėsi maždaug apie metus. Aš neigiau, kad man reikia pagalbos. Viską nurašydavau ant nuovargio, nes dirbau ir mokiausi. Pykau ant vyro, kad jis manęs nesupranta. 

Visą tą laiką suprasdama, kad jei mylėtis nenoriu aš, nereiškia, kad nenori ir jis, karts nuo karto prisiversdavau. Tačiau tas „prisiversdavau“ pamažėle tapo agresija sutuoktiniui. Kaip? Leisk paaiškinsiu. Sekso metu nejausdavau potraukio, tad natūralu, kad įsijungdavo gynybiniai mechanizmai, pakildavo adrenalinas. Ilgainiui tas stresas ir įtampa kaupiasi ir agresoriaus (t.y. partnerio) atžvilgiu pradedamas jausti nepaaiškinamas pyktis, agresija, atstūmimas. Nes atmintyje išlikę artumo akimirkos asocijuojasi su padidėjusiu adrenalinu ir nerimu. Tad kuo partneris arčiau, tuo adrenalino daugiau. 

PAMOKA: pradėjus gydytis ir sveikti tikrai per naktį netapau aistringa meiluže. Tačiau radome būdą, kaip tai išgyventi. Kai šiek tiek pagerėjo savijauta, atsirado frazė „aš ne prieš“. Ji reiškia, kad dabar didelės aistros nejaučiu, bet jaučiuosi pakankamai gerai, kad galėtume pasimylėti. Ir taip pasakiusi aš nebejaučiu streso, nesijaučiu, tarsi atlikčiau pareigą. Neturiu apsimetinėti ir esu įsijautusi tiek, kiek išeina. Ir nebebijau savo partneriui pasakyti, kai jaučiuosi visiškai apatiška ir nieko nenoriu. Pasirodo, jis yra daug supratingesnis nei maniau ir su manimi gyvena ne vien dėl sekso. 

Nei vyrai nei moterys nesupranta užuominų

 

Taip taip, moterys mėgsta pasidaryti išvadas iš pusės žodžio, bet labai dažnai jos būna laaaabaaai toli nuo realybės. Tad tvirtai galiu pasakyti – laimingoje santuokoje užuominoms vietos NĖRA! 

Šiai temai galėčiau pateikti kokius 6 milijonus pavyzdžių. Tačiau linksmiausias buvo, kai kažkada apsipirkinėdami susiginčijome. Kaip ir kiekvieną savaitę dedu į krepšį porą žiedinių kopūstų. Mūsų dialogas atrodė maždaug taip:

Jis: – Ką su jais darysi? 

Aš: – Nežinau dar, bet sugalvosiu. 

Jis: – Ai, tai neimk tada, aš vistiek jų nemėgstu.

Aš: – TA PRASME NEMĖGSTI???? Mes jau daugiau nei pusmetį juos kas savaitę perkam? Kokio velnio tada? NES AŠ IRGI JŲ NEMĖGSTU! 

Va taip išsiaiškinom, kad nei vienas nemėgstam žiedinių kopūstų kuriais mitom bent kelis mėnesius. Nes nu jis galvojo, kad mėgstu aš. O aš, kad mėgsta jis…  Greičiausiai tas „Ką su jais darysi?“ buvo užuomina, kad gal nereikia, nes juk parduotuvėje įprastai dedant į krepšelį prie kiekvienos prekės neklausi, kam tau ji. Ypač prie tos, kur perki nuolat. 

PAMOKA: jokių užuominų. Jokių subtilių apylankų. Viską tiesiai šviesiai. Juk ir pleistrą plešiant mažiau skauda, kai nupleši staigiai. Tai ir čia. Kad ir koks mažas ar nereikšmingas atrodytų dalykas – būtinai pasakyk tai partneriui. BŪTINAI. Nes iš tų smulkmenų gyvenimas ir susideda. Iš mažų dalykų, kuriuos vienas apie kitą žinote. Taip ne tik stiprinamas ryšys, bet ir išvengiama labai daug nereikalingų nesusipratimų.